FizzKės ;DD

POEZIJA6

19 Apr 07 12:33:33 GMT

...sąmyšis aistroje...
*
Kvailus žodžius lape pradedu rašyti
O ką, ką noriu jais tau pasakyti?..
Tavo žodžiai privertė susimąstyti...
Mintys link tavęs taką ima skinti...

Seno laikrodžio rodyklė tyliai tiksi.
Nuslopinta aistra mano akyse žybsi.
O tik neseniai degė noru širdis,
Bet ką man sąžinė į tai atsakys?..

Žinau, jaučiu, tikiu, kad tiesą man sakei -
Su manimi trokšti pasiduoti aistrai...
Nesulaukęs mano atsakymo, vienas likai,
Savo mintis link manęs vėjo gūsiu nešei...

O aš nežinau, nežinau, ką galvoti.
Jaučiu norą tam troškimui pasiduoti...
Atėjus vėsiam vakarui, veidą bučiuoti.
Pirmajai žvaigždei nušvitus, save atiduoti -

Švelniai muzikai skambant, tyliai prieiti,
Savo rankų pirštais tavo veidą paliesti.
Susijaudinusią nosytę link tavosios lėtai tiesti.
Sudrėkusių lupų saldžiais skoniais apsikeisti.

Degu noru tavo įsitempusį kaklą kutenti,
Troškimų pilnos širdies kampelius savosios link lenkti.
Mažais bučinukais visą tave pažinti.
Viską, ką duodi man siąnakt, su kaupu paimti.

Vėl ir vėl į tavąsias lūpas įsiskverbti,
Jų likimą šios audros metu nulemti...
Noriu savo degančiu kūnų tave apdengti
Ir į nepažįstamą pasaulį drauge žengti...

Nejaugi nori šio krašto gidu man tapti?
Leisti viską pažinti ir tave sekti?
Tavo akių žvilgsnį pagauti ir tyliai ''myliu'' ištarti?
Visur aistringai išdykauti ir įstatymu ribas aplenkti?

Galėsiu tavo vyriškam gleby skęsti,
Tik trumpam raudonas lūpas pamesti.
Mintimis tą meilės akimirką norėsiu sustabdyti.
Visa aplinkui privalo žaibiškai apmirti...

Koks jausmas - rojaus sodų taku einu.
Šią vietą palikti man baugu...
O tu...kuo tapsi po šių aistrų?
Po šių mūsų aplankytų meilės kraštų?

Ir kodėlgi man šią kelionę pradėti baugu?
Bet žinai...gal norėčiau...
kad taptum gidu...

...nežinau...
...baugu...
__________________________________________
Ilgesio pilnas šaltas vakaras.
Už lango ošia kenčiantis medis.
Tu tyliai žingsniuoji link žvakės
Mieguistas akis truputuką primerkus.

Basom kojom kambariu eini,
Nuo šalčio virpančias rankas tiesi
Prie seno židinio didžiajam kambary
Kur paslėptą degtukų dėžutę randi.

Atidariusi dėžutę, tik vieną jų pasiimi,
Atsargiai uždegi jį,
Palenkusi žvakę ir ją įžiebi
Ir plačiau akis atmerki.

Tavo giliose žydrose akyse
Atsispindi ta virpanti liepsna.
Tavo vėsų kūną apgaubia šiluma,
O veidas pasipuošia ilgesinga ašarele.

Ji lėtai švelniu skruostu nurieda,
O bekrisdama žemyn, basą koją paliečia.
Mergaitę netikėtai išgąstis aptinka,
Iš rankų liepsnojanti žvakė iškrinta.

Aplinkui tik karšta šviesa žiba
Ir ašara akyse sustingsta.
Gležnas kūnas ant žemės nukrinta,
Tyra siela ryškiose liepsnose dingsta...
______________________________________________
...Vasara...
Paslaptim dvelkianti naktis.
Mano nuogos kojos,
Tyliai zingsniuojancios bangomis.
...Menesiena...
Mano demesi patraukiantis
Krante stovi juodas seselis.
Nedrasiai artyn as einu
Per vandeni nusviestu menulio taku.
Netiketai sustoju...
Persmelkiu kranta zvilgsniu,
Ta tamsu silueta akimis isskiriu.
Po truputeli suprantu -
Radau drauga liudnuju naktu...
As tyliai tyliai prieinu,
Savo vesiu kunu tave apgaubiu.
Ir tyloje pasidaro baugu -
Juk klaida netycia padaryti galiu.
Susildai mane savo glebiu,
Nebeleidi testi klajoniu.
O as tik dabar suprantu...
...kad gyva esu...
____________________________________
Tyliai atskrisk pas mane
Ilgesiu dvelkiancioje naktyje,
Apgaubk savo meile silta
Ir pabuk nors viena nakti salia.
Ismokyk svelnumo mane,
Padovanok nors laseli glamoniu,
Juk as kaip zvaigzde vienisa
Pavargus po ilgu naktiniu klajoniu.
Sugundyk savo balso gaida,
Svelniai pasnabzdek i ausyte,
Jog myli mane
Ir uzliek tyru jausmu banga.
Mylek mane tamsioje naktyje,
Buciuok mane dienos sviesoje,
Mylek mane dabar ir cia,
O nakti nuzudyk bucinio kaitra...
Tik tada saule pabus danguje
Ir aistra uzges mumyse.
Zvaigzdes isnyks beribiam skliaute,
Bet mes laimingi busim visada!..
_________________________________
Atejai ir isejai
*
Atejai ziema zvarbia
Visas susales, su ledukais veide.
Iejai i namuka maza
Tyliai pabeldes ranka.

Atejai ne neitares,
Kad sukelsi sumaisti jame.
Trupucio zidinio karscio paprases,
Ilgesniam uzsibuvai nejucia.

Uzgesus saltiniui silumos,
Girdejau tavo kuno virpesi-
Tu bijojai salcio ir tamsos,
Priglaudziau tave savo glegy.

Kaip mazas vaikas uzmigai ant ranku.
Klausiausi muzikos tavo sirdies.
Tapau tau prieglobsciu,
Atnesei man zieda vilties.

Po grazios nakties,
Atejo vasara i mano namuka.
Ismokei sypsotis mane...isties.
Tik kodel laime mazai trunka?..

Tikejau, jog liksi ilgam.
Deja...dovanotas ziedas nuvyto.
Uztrenkei duris visam,
Tu isejai, namuke svies amziams uzgeso...dingo.
___________________________________________________________________
Tu isskridai toli, gulbine baltas,
Palikai man jura prisiminimu ruke.
Siai paukstei klajoti buvo salta.
Tu isskridai, palikdamas liudeti nakcia.

Abejojau - ar grisi kada...
Gal spalvinga rudeni vel pamatysiu tave?
Si paukste suko lizda lapu krioklyje
Laukdama balto gulbino dangaus skliaute.

Nuvilnijus karscio bangai,
Skendau prisiminimu ir ilgesio juroje.
Nusvitus baltam sparnui danguje,
Suzibo kristoline asara akyse.

Bet kodel apsiure sparnai tavo?
Kas atsitiko tenai?
Kodel, suklykus paskutini karta:
"meile mano",
Ant astriu akmenu sukniubai?

As, kvailute paukste, tik tuomet supratau,
Juk tada...asarodama ilgesingam lietuje...
Is rudieniniu lapu spalvota karsta gulbinui sukau.
O dabar...
Stiklo suke skandinu savo sirdies gelmeje...
__________________________________________________
Tik Tu...
*

Taip ilgai taves laukiu,
Bandau pamatyti tave.
Sirdis kas akimirka saukia,
Nes vis dar tuscia joje...

Kiekviena tavo zodi saugau:
Jau ne viena knyga atmintyje.
Kiekviena tavo atodusi jauciu,
Nors tu tolumoje...

Jei tik matyciau tavo zvilgsni -
Kaip sniegas pavasari tirpciau jame.
Jei tik matyciau akiu blyksni -
Leisciau juo perverti mane.

Leisk bent paliesti tavo kuna.
Pavogsiu tik kruopele silumos,
Leisk pajusti tavo lupas,
Tas karstis lydes per speigus ziemos.

Taip... tu tik svajone,
Kuria gyvenu.
Tu tik pastovus naktinis mirazas.
Tu - grobikas mano sapnu.
_____________________________________________
Atleisk uz meile!
*
Atleisk!
mylejau tave karstai,
siekiau taves gal ne iki galo atkakliai.
Mylejau tave labai labai,
tik tu...savo veiksmais mane ir meile paniekinai.

Atleisk uz meile.
Uz sias, tik tau skirtas eiles.
Nepyk, isiverziau i tavo gyvenima,
Tapiau jame rozinemis spalvomis.
Tapai man sielos angelu,
Tau jausmus savus reiskiau net raidemis.

Mylejau tave, nors tu toks tolimas,
Laukiau zodziu - nerasei...
Pazadas buvo tavasis tik laikinas.
Pagaliau nepasakes "ne" - tiesiog isejai.

Aciu, kad ryzaisi ir mane palikai...
____________________________________________________________
Man primena...

Tik fortepijono skambesys
Man primena ta nakti
Kai salia zidinio kartu
Ilgai ziurejom i akis...

Mano pirstai slydo tavo veidu
Gloste tavo karstas lupas
Sampano burbuliukai kuteno mus
Ledukas tavo dantukuose toks skanus...

Tavo nosyte salta
Ji tokia miela
Siltas mano bucinys paliete ja
Nuskendom tanakt aistroje...

Tavo spindincias akis
Matau spragsinciame zidinyje
Tavo kuno siluma jauciu
Kai ugnis sildo mane...

Dabar noriu sokti i liepsna
Susidurti akis i aki su mirtimi
Pagaliau is kanciu issilaisvinti
Ir gyvent danguje su tavimi...

Bet negaliu to padaryti
Ne del saves, ne del kitu
O tik del plakancios sirdutes
Pilvuke esancios dukters tavo mazutes...
________________________________________________________________________

Pagaliau kartu

Matau tave paskutini karta,
Akis uzpildo asaru gausa.
Paskutinikart palieciu lupas tavo
Ir virpa beprotiskai kunas mano.

Jauciu atsisveikinanti zvilgsni,
Bet lupos neprataria to zodzio.
Jauciu paselusiai plakancia sirdi,
Ir nebegirdziu savo kvepavimo.

Bijau isgirsti atsisveikinant tave,
Nenoriu girdet, noriu but kurcia!
Trokstu suplesyt savo sirdi,
Kad nejaustu, kaip tu toli nuo cia.

Tavo kunas vis dar stovi salia.
Skruostu rieda asara mana.
Akimirka...ir tu jau tolsti...
Tai mano mirties valanda...

Neiseik! - sirdis saukia.
Tu negirdi...
Po akimirkos as prie taves atsirandu...
Jau velu?

Kodel manes negirdejai?
Tukstantikart klausiu saves.
Tu negirdi...
Tavo kunas ant kelio papludes krauju.

Pastveriu peili is tavo delnu...
Duris tiesiai i sirdi!
Pulsuojancia sirdi letejant girdziu:
tik tu... tik tu... tik tu...

Ir tavo lupos paskutini karta man taria:
Pagaliau mes kartu...
_____________________________________________________________________

Atrakink sirdies duris

Toks saltas, liudnas vakaras,
Kai taves nera salia.
Tu esi toli, toli, o kartu ir ne -
Tu mano sirdyje...

Apie tave svajoju...jauciuos gyva...
Taciau tu tik mano prisiminimuose...
Nemokejai kovoti uz meile, deja.
O as pavargau, nuleidau rankas - gana...

Dar tebeliepsnoja ta karsta ugnis,
Bet sianakt uzrakinsiu sirdies duris,
Kur ten giliai esi
Mano gyvenimo dalimi...

Rakta nusius tau vejas Siaurys.
Nesirupink, nors man salta,
Uzklos ant sirdies palta,
Susildys mane meiles ugnis...

As lauksiu tos akimirkos,
Kai isdrisi atrakinti duris.
O gal jos jau kitam bus atvertos...
Nedelsk...juk taves laukia sirdis...

Bent laiska atsiusk su viltimis.
Nelauk, kol nekantrumas mane nuzudys.
Kas vakara pro langa pazvelgsiu,
Daznejancio sirdies ritmo klausysiu...
...taves lauksiu...

----------

kiek daug turiu tau pasakyti.... taciau tyliu
kai nenoreciau to as pripazinti... taciau tave labai myliu
myliu kiekviena tavo zingsni... myliu ir pikta tavo zvilgsni
tikiu tavim.... atleidziu tau ir pasiilgstu... jei tu suklysti...
as nepykstu... tiesiog tave myliu...

Atsiuntė: mark

POEZIJA5

19 Apr 07 12:32:09 GMT

Tu išėjai
Ir palikai save tik popieriaus lape...
Nepasakei
Nors paskutinįsyk, kad myli tu mane...

Nepalikai
Tu nieko, kas galbūt primintų man tave,
Tačiau žinai,
Kad visada giliai žaizda liks širdyje.

Gal likimas lėmė išsiskirt,
Nors iš pradžių leido mums pamilt...
Bus skaudu žinot, kad tu toli,
Ir galbūt kita su tavimi.

Bet sunku mums būtų likt drauge
Ir galvot, kad viskas dar taip pat...
Juk jausmai išblėso viduje,
Ir daugiau negrįš jie niekada.

Nesupratai,
Kiek skausmo tavo žodžiai atnešė tada,
Tu pavirtai
Žmogum, kurio nepažinojau niekada...

Tu išėjai,
Ir tai geriausia, kaip galėjai pasielgt,
Nors dar slaptai
Giliai širdy vyliaus, kad viskas bus gerai...

Atsiuntė: inga

-------------------

Ilgiuosi tavęs
*
Tavo akys kaip gili jūra,
Tarsi dangus, žaibuojantis paslaptim.
Juo skverbiasi meilė ir žudo -
Karšta aistra keliauja širdin...

Taip sunku viską gniaužti savyje,
Aš tik noriu šaukti:
MYLIU TAVE!!!
Mano mažytėje širdyje
Siaučia jausmų audra...

Minutė po minutės:
Viskas auga ir skleidžiasi manyje.
Sekundė po sekundės:
Vis karštesnė meilė ir aistra...

Nusimesiu drabužius -
Liks nuogas kūnas...
Išsinersiu iš odos -
Pasiliks tik permatomas liūnas...

Bet tavo mylinčios akys matys
Kažką blyksint neramiai -
Tai mano širdis
Laukia tavosios nekantriai...

Užsimerk...
Nebūkštauk...viską matysi širdimi...
O dabar...
Eik...eik pas mane žvaigždėtoj naktyj,
Pėdas palikdamas paplūdimio smėly...
Žingsniuok jūros kranto bangomis,
Būk bučiuojamas vėjo lūpomis karštomis...

Pakilk mintimis į dangų,
Žvaigždės tau rodys kelią palankų.
Brisk krištoliniu vandeniu.
Nebijok - aš tave saugosiu...

Sustok...
Užrišiu tau akis...
Visu kūnu prisiglausiu,
Pabučiuosiu lūpas, nosytę, kaklą...
Mūsų meilės liudininkė tebus naktis...

Nugriausiu tave į bangų glėbį,
barstysiu gėlių žiedlapius lėtai...
Kandžiosiu švelniai saldžiai,
Leisiu jausmams siautėti...
Bučiuosimės mėnulio apšviesti,
Mėgausimės aistros audra -
Mes vienas kito alkani...

Jauti, kaip į širdį kraujas plūsta?
Šios degančios ugnies nevalia užpūsti...

Bučiniu atmerksiu tau akis...
Kokia nuostabiai ugninga
Šiąnakt pilnatis...

Taip kasnakt tavo meilės
Ilgisi ištroškusi mano širdis..
________________________________________________
Tu užvaldei mano mintis,
O tai mane baugina.
Tu lyg gražiausia naktis,
Kurią kiekvienas brangina.

Mane įbauginti sunku,
Bet tu...pagrobei dalį minčių -
Susikaupti, mąstyti negaliu,
Užsimerkus tik tave regiu...

Kas atsitiko? - nesuprantu.
Kodėl mano sapnuose tik tu, tik tu?..
Nuo pažinties vakaro visur tave jaučiu.
Ieškau tavęs žvilgsniu.

Štai ten, kelyje, ar ne tu?
Neši glėby puokštę lauko gėlių.
Jaučiu tave širdies plakimu,
Tavo žvilgsnį su kiekvienu žingsniu...

Prisilietimas prie lūpų...
mmm...kaip saldu...
išeik iš sapnų...
šia ateik...
degu nekantrumu...

Tu išeik, išnyk iš mano gyvenimo.
Man taip sunku tave jausti šalia.
Eik ten, kur tik nori,
Tik nesirodyk mano ašarotose akyse.

Neaitrink senųjų žaizdų,
Nebeprimink nuostabių akimirkų
Kartu su tavim nakčia praleistų.
Nebekentėsiu tų kryžiaus kelių...

Girdi? Dink man iš akių!..
Ar supranti, kaip aš tavęs nekenčiu?
Mes stovim kryžkelėje mūsų kančių,
O dabar, eik savuoju keliu...

Bėk ir neatsigręžk, nebegrįžki juo.
Aš palydėsiu tave ašarų upeliu.
Tešviečia kelionėje tau mėnuo,
O aš...nesirūpink...ir aš savuoju einu...

Na kodėl? Kodėl vis nepaleidi manęs?
Gal nori, kad pradėčiau stipriau tavęs neapkęst?
Prašau, paleisk mane, meile mano,
Leisk šiąnakt paskęsti ašarose savo.

Bet...palauk...nors akimirką
Leisk pažvelgti į tavąsias akis.
Tenoriu trumpam sugrąžinti, kas sutrypta
Ir prisiminti šį ilgesio žvilgsnį vis...

Žinau, jog kentėsiu, kentėsiu ilgai...
Tik nesijaudink, prisiminsiu tave amžinai.
Tu ryškų pėdsaką širdy palikai,
Per amžius branginsiu visa tai...

O dabar gal tu prisiektum ir man?
Ar galėtum nepamiršti manęs,
Ižengęs svetimos širdies naman?
Ar dar ilgai žiaurus skausmas manyje bręs?!!

Na, o dabar eik...dink man iš akių!
Nebegaliu būt šalia, aš taip kenčiu...
Rodos, jau visą amžinybę vis verkiu...verkiu...
Bet žinai, meile, aš tave myliu!

Aš tyliai tyliai savo kelio tolumoje dingstu.
Tik nesuprantu, ar tu...ar aš tave palieku...
Baltos šviesos apakinta ryškiu blyksniu,
aš mirštu...
Meile, anapus tau paskutinį pasimatymą skiriu...
____________________________________________________________
Aš išeisiu
lietui lyjant ryte
Paliksiu vieną tave
saldziai miegantį minkštame patale

Aš išeisiu
saulei nušvitus tolumoje
kregždei palikus vaikus lizde
gėlei pražydus lauke

Aš išeisiu
tarsi gražus sapnas
muzikos lydima
liks tik mano kūno kvapas
puriame patale

Aš išeisiu
kai išmoksiu matyti tave naktyje
kai matysiu tavo akis žvaigždėse
kai girdėsiu tavo balsą dainose

Aš išeisiu
su ašaromis akyse
su tavų lūpų skoniu savosiose
su tavo glėbio šiluma
tavo pirštų švelnumą jučia

Aš išeisiu
kūnui virpant ryto vėsoje
paskutinei žvaigždei mirus mintyse
su begaliniu skausmu širdyje

Aš išeisiu
kad nelikčiau tavo kančia...
______________________________________________
Menkutė mintis mano galvoje...
Taip, tiesa. Ta mintis apie tave.
Trumpa prisiminimo akimirka
Ir šypsena visai dienai veide.

Paprastas pokalbis su kažkuo apie tave
Ir mane apglėbia švelni šiluma.
Meilės daina girdima kambaryje,
Ir staigi minčių kaita.

Tai liūdesys apima mane -
Juk neturiu tavęs šalia.
Taip norėčiau, kad būtum čia,
Skęsčiau visą amžinybę tavosiose akyse.

Mano atspindys skilusiam veidrodyje
Sustingdo priešais mano kūną.
Regiu kažką ryškiai nuostabaus žvilgsnyje
Ir toks laukinis šiurpuliukas pralekia nugara.

Saldus juokas nuveja šalin mintį liūdną.
Linksma nuotaika praskaidrina dieną niurią.
Tai juokiuos, tai liūdžiu,
Vis prisimenu juoko priežastį - tai tu.

Ar žinai, ko norėčiau gaut dovanų?
Ne šiaip sau, o proga Kalėdų ar Naujų?
Trokštu nors sapne paliest tave pirštu,
O man vis lieki noru nepasiekiamu.

Ne, nepavadinčiau tavęs savo tikslu.
Negalėčiau nuvertint tavęs iki daiktų.
Tik leisk mane aplankyti fėjai sapnų,
Nors geriau būtų, jeigu ja būtum tu.

Esi pagrindas mano svajų.
Tarsi pamatai aukščiausių pastatų.
Be tavęs net nežinočiau, kas esu.
Tik tavo dėka tikrovę ragauti galiu.

Ei, kas nors, paverskit mane paukščiu!
Nuskrisiu pas valdovą savo minčių.
Jo net vaizduotėje apkabint negaliu,
Kad ir menkutis garselis - ir aš jau virpu.

Gyvenimas - rizika, aš nieko neprarandu.
Galiu rizikuoti, nors, žinoma, baugu.
Akimirkai snaige pavirstu
Ir nukritus, tirpstu ant lūpų tavų.

Lėtai mėgaujuosi saldžiu skoniu...mmm...kaip gardu.
Noriu suvalgyti tave vienu kąsniu.
Ir visą gyvenimą šalia tik tu...tik tu...
Mėgaujuos gyvenimu skaniu...

POEZIJA4

19 Apr 07 12:31:08 GMT

As noriu vel paliesti tavo ranka
Istarti tyliai: Tu - nepaprasta
Ir pamastyti tyliai apie daug ka
Ir pasidziaugt svajone surasta.

As noriu labas rytas pasakyti
Kiekviena karta, vos tu prabundi
Kasdiena tau zinute parasyti
"Ar tu zinai, kokia tu man brangi?"

Kiekviena vakara tau noriu palinketi
Labos nakties ir daug saldziu sapnu.
Ir noriu as be svarstymu tiketi
Kad busiu tavo amzinu draugu...

--------------------------------

Myliu pasauli,kuriuo tu gyveni
Myliu pavasari,gels,ju ziedus-
kaskart kai tyliai tyliai iseini
Verkiu kampe as atsisedus....

Zinau nevertaverkt,juk tu sugrisi!!!!
Svelniai paliesi mano plaukus
Ir tyliai tyliai pasakysi:
"Kentet neverta tiek manes islaukus..."

Ir viena diena,kai manes nebus
Tu prisiminsi ta nelemta nakti
Ir kai nueisiu i manus kapus,
Tavo sirdis nustos jau plakti....

POEZIJA3

19 Apr 07 12:30:19 GMT

Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę -
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;

Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.

Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:

Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.

Einu pasivaikščiot, kur žydi beržai
Paukšteliai kur čiulba ir kurkia garniai
Sustoju, as stabteliu, apsidairau
Sustingstu is džiaugsmo kai ja pamatau

Jos žibancios akys apžiūri mane
O as sau apstulbęs, beeveik kaip sapne
Jos šypsena kerinti, žvilgsnis saldus
Atrodo kaip angelas ji nuostabus

Priėjas jai tyliai į ausį sakau:
Ateik pas mane tu mergele greičiau
O ji susimėčiusi man teatsako:
Eik šikt tu arklį, juk as gi ne kekšė

Nuliūdęs aš sėdžiu, kalbu su medžiu
Galvoju ir miegu, visai neramu
Juk meilė gyvenimas, meilė namai
Be jos mums visiems gali buti blogai

POEZIJA2

19 Apr 07 12:29:21 GMT

Ašaros iš praeities

Nuliūsk, pravirk, širdie gailinga,
Dėl tuštumos, dėl netekties!
Raudok, nes sopulių nestinga,
Nei graudulių jautrios nakties...

Mylėk, kalbėk lašais akyse,
Paguodos neliestais, karčiais!
Tokiais savy ilgai laikytais,
Dabar versmingai tekančiais...

O tu tenai, kai man krūtinėj
Vėl aidas sklis iš praeities...
Ar besuprasi, kaip sutrynei
Meilumą vaikiškos širdies?

lukas

Šnabždėk šnabždėk man, rudenio lietau.
Tu mylimasis mano ir vienintelis.
Jau nuo kitų garsų aš apkurtau.
Ir žodžių buvusių saldybė virto stinguliu.

Šnabždėk šnabždėk man, liūdnas mano broli.
Žiema man ne sesuo. Daugiau aš nieko neturiu.
Tik Tu vienintelis atneši rausvą obuolį,
kurį pasiūlysi dalintis su kitu.

Šnabždėsi man, ilgai šnabždėsi,
kad Tavo liūdesy beviltiškai aš skandinuosi.
Sakysi man, kad pirmalaik sustojau,
neieškau žavesio kituos laikuos.

Bandysi man įrodyti, kad nevertas
esi jaunystės mano ir slaptų minčių.
Aš tik šipsosiuos. Atsikasiu obuolio.
Ir į Tave prabilsiu rudenio lietaus balsu.

ina ina-art@takas.lt

POEZIJA1

19 Apr 07 12:28:26 GMT

Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus,
Tavo žvilgsnių degančių lietus iš manos sielos
Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.

Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,
Skridau sukdamos pavasario taku,
Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.

Meilė manyje, pabudinus šokėją,
Judesių žiedais švelniais pražydus, skleidės
Ir kasdien naujais pavidalais aiškėjo,
Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.

Vien tik tu ne mano meilės, - dievo ir Nirvanos
Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, -
Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano!
Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.

Vytautas Mačernis 1944.III.2
Iš ciklo "Šokėja ir asketas"

Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena -

Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas -
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.

Vytautas Mačernis 1944.III.2
Iš ciklo "Šokėja ir asketas"